Galbūt kai kuriems iš mūsų žodžiai „atjauta sau“ skamba per stipriai ar net nepriimtinai. Ir tai visiškai suprantama. Turiu prisipažinti, kad kai pirmą kartą perskaičiau šį žodžių junginį (ang. Self-compassion), likau nustebusi, kad apie tai rašo psichologai. Man atrodė, kad tai tikrai ne psichologinė tema ir rimti psichologai apie tai tikrai nerašo. Visgi dėl bendro išprusimo perskaičiau vieno straipsnio santrauką. Ir tuomet supratau, kad aš apie tai nieko nežinau ir per anksti nuvertinu tai, kas mano ribotam suvokimui atrodo ir taip aišku. Jei šiandien atsidarytumėte mokslinių tyrimų duomenų baze, Jūs atrastumėte daugybę mokslinių straipsnių, kuriuose analizuota atjautos sau poveikis įvairių žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad atjauta sau padidina žmonių savivertės jausmą, turi įtakos žmonių laimingumui, pasitenkinimui gyvenimu, optimizmui, savigarbai, savęs priėmimui, geresniems tarpasmeniniams santykiams, padidina atsparumo jausmą susidūrus su įvairiomis kliūtimis, didina savarankiškumą, meistriškumą, smalsumą ir išmintį, mažina gėdos jausmą, destruktyvią savikritiką, baimę suklysti ir pan.
Atjautos sau komponentai
Psichologė Kristin Neff išskiria tris atjautos sau komponentus:
Gerumas sau
Gerumas sau – švelnumas, šiluma ir supratimas sau, kai patiriame nesėkmę ar nusivylimą, o ne destruktyvus savęs smerkimas ir kritikavimas. Būti netobulu, klysti ir patirti gyvenimo sunkumus yra neišvengiama, todėl mes turėtumėm stengtis būti sau švelnūs, o ne smerkti save, kai patiriame nesėkmę, nusivylimą, išgyvename situaciją, kurioje buvome nepakankamai įvertinti . Mes negalime visą laiką gauti tai, ko norime ir būti tuo, kuo norime. Kai nenorime to pripažinti ir visais įmanomais būdais vengiam skausmingo patyrimo, tuomet padidėja stresas, savikritiškumas. Kai empatiškai ir švelniai priimame realybę tokią, kokia ji yra, tada mes patiriame emocinį stabilumą ir pusiausvyrą.
Bendražmogiškumas
Kai mes esame ne tokie, kokiais norėtume būti arba negauname to, ko norime, tada labai dažnai norime atsiskirti nuo kitų žmonių ir užsidaryti savyje. Kai susitelkiame į savo patyrimą ir mąstome apie savo klaidas, tada mes pamirštame, kad ir kiti žmonės dėl ko nors kenčia. Visi žmonės patiria skausmą. Būti žmogumi – reiškia būti mirtingu, pažeidžiamu ir netobulu. Dėl to atjaučiantis save žmogus pripažįsta, kad kančia ir klaidos yra universalus visų žmonių patyrimas. Tai patiriame mes visi be išimties.
Sąmoningumas
Tai yra gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, kai mus užplūsta negatyvios emocijos. Mes neslopinam ir nestiprinam negatyvių emocijų, o jas priimam tokias, kokios jos tuo metu yra. Kitaip tariant, mes stebime, nevertiname ir nevengiame negatyvių jausmų ir minčių. Daugybė dalykų, kurie mus formavo, nėra mūsų pasirinkti (mes nepasirinkome savo genetikos, tėvų, brolių, seserų, bendraklasių, aplinkos, kuroje augome). Tai formavo mus, nors mes viso to ir nepasirinkome, to nepasirinko ir kiti. Kai tai suvokiame, tuomet mes padarytų per gyvenimą klaidų, nepasisekimų nepriimame taip asmeniškai. Tada galime lengviau priimti sunkumus, jausti susietumą su kitais žmonėmis ir drąsiau imtis iniciatyvos kurti savo gyvenimą, o ne pasyviai jį stebėti.
Jei norite praktiškai išmėginti, kaip tai veikia. Siūlyčiau tai taikyti kiekvieną kartą, kai tik patiriate tai, kas skaudina, sukelia stresą, įtampą, emocinį skausmą, susierzinimą ir pan. ką reiktų daryti?
Pavyzdžiui, Jūs kažkur skubate ir įstrigote automobilių spūstyje.
Sąmoningumas. Pagalvokite ir įvardinkite sau, kokius jausmus jums tai sukelia (pvz., „aš pykstu. Tai mane nervina. Tai mane erzina“ ir pan).
Bendražmogiškumas. Pagalvokite, kad automobilių spūstyje yra įstrigę ir kiti žmonės ir jie jaučiasi panašiai, kaip ir jūs. mintyse sau pasakykite: „Ir kiti žmonės šioje situacijoje jaučiasi taip kaip ir aš. Ir jie pyksta, ir jie yra suirzę, ir juos tai nervina. Aš ne esu vienas (viena), kuris (kuri) taip jaučiasi“.
Gerumas sau. Mintyse pasakykite sau ką nors gero ir švelnaus, kad save nuramintumėte. Akivaizdu, kad susierzinimas automobilių spūsčių neišsklaidys, o jausti vidinę ramybę yra žymiai geriau. Jei negalite padaryti to, kas neįmanoma, padarykite tai, ką galite – nurimkit.
Ir dar vienas pratimas, kuriam atlikti prireiks kelių minučių, popieriaus lapo ir rašiklio. Pagalvokite ir užrašykite:
- Ką įprastai darote ir ką sakote, kai jūsų artimas draugas jaučiasi liūdnas ar jam kažkas nesiseka? Kokiu tonu su juo kalbate?
- Ką įprastai darote ir ką sakote, kai patys dėl ko nors liūdite ar kas nors nesiseka? Koks būna jūsų tonas?
- Kaip manote, kokie dalykai lemia tai, kad su savimi ir kitais elgiatės skirtingai?
- Kas pasikeistų, jei reaguotumėte į savo nesėkmes taip, kaip įprastai reaguojate į artimo draugo nesėkmę.