Dauguma mūsų net nenutuokiame, kaip vaikystės patyrimai lemia dabartinį mūsų gyvenimą. Kartais mes baiminamės ir vengiame pavojų, kurie kadaise buvo realūs, tačiau dabar jau nėra pavojingi. Kartais mes esame valdomi prisiminimų, išstumtų jausmų, iliuzijų, kurie iškraipo pasaulio suvokimą ir daro atitinkamą įtaką mūsų elgesiui. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau ar mažiau iliuzijų. Tikriausiai todėl, kad tiesa mums atrodo per sunki ar nepakeliama, todėl mes ir susikuriame įvairių iliuzijų. Vienos iliuzijos sušvelnina situacijas ir mes galime elgtis laisviau, kitos, priešingai, kelia nesaugumą ir mes būname suvaržyti ar užsisklendžiame savyje. Ne vienam iš mūsų, turbūt, kyla klausimas, ar įmanoma, apskritai, išsivaduoti iš savo iliuzijų? Be abejo, mes negalime pakeisti savo praeities, mes negalime panaikinti vaikystėje patirtų išgyvenimų ar traumų, tačiau galime keistis patys. Tam reikia drįsti atidžiau pažvelgti į save ir pamilti tai, ką ten matome.

 

Kas tai yra meilė sau? 

Visi žinome, kas tai yra meilė, bet, ar mokame mylėti save? Jei sąžiningai atsakytume į šį klausimą asmeniškai patys sau, koks gi jis būtų? Šio atsakymo reikia tik mums patiems ir niekam daugiau. Tikriausiai visi sutiksime, kad kartais būna sunku save mylėti. Būna dienų, kad nieko gero savyje nematome ir, atrodo, kad nėra už ką save mylėti. Tokiomis akimirkomis atrodo, kad turime begalę ydų ir trūkumų, kurie vis ką nors sugadina ir sugadina. Tada apima liūdesys ir nusivylimas savimi.

Save mylėti – tai ne tik džiaugtis ir žavėtis savimi, bet ir priimti, nesmerkti ir neteisti savęs. O priimti ir neteisti sunku. Vidinis kritikas dažnai byloja „kaip galėjai taip pasielgti“, „ir kokią nesąmonę čia pasakei“, „pasižiūrėk, kiti žmonės kaip žmonės, o tu“ ir t.t. Ir kaipgi jaučiamės po tokios saviauklos? Tikriausiai dar labiau nusimename. O kas nutiktų, jei būtume sau švelnūs ir rūpestingi? Sunku paliesti savyje tai, kas negražu. Verčiau norisi tai, kas negražu, išrauti iš savęs. O jei taip gydytumėme ir kūno žaizdas? Kas būtų, jei kraujuojančiai žaizdai neleistume užgyti, o ją bandytumėme pašalinti? Akivaizdu, kad tai neįmanoma. Tad, kodėl tai turėtų būti įmanoma su vidinėmis žaizdomis? Ir joms reikia tokio pat rūpestingo ir švelnaus gydymo kaip ir išorinėms žaizdoms.

Kai pradedame mylėti ir vertinti save, įskaitant visus savo trūkumus ir ydas, keičiasi mūsų santykis su savimi pačiais ir kitais žmonėmis. „Meilė gydo be vaistų“, dainuoja Edmundas Kučinskas, ir jis yra teisus. Kai pamilstame save, mums nereikia nerimauti dėl to, ką kiti kalbės apie mus, nebereikia smerkti savęs ir išlaikyti savo garbę ir orumą atkreipiant dėmesį į kitų ydas bei silpnybes. Mums nebereikia apsaugoti savęs kritikuojant kitus, mes patys geriausiai žinome, kas esame ir ką darome.

 

Kaip mylėti save?

Mes esame skirtingi, bet meilės reikia mums visiems. Ne visada mes galime meilės gauti iš kitų žmonių tiek, kiek mes norėtumėm, todėl turime jos atrasti savyje ir suteikti jos sau tiek, kiek mums patiems reikia. Kad pajustume meilę sau, mums gali padėti šios gairės:

1. Pripažinkime savo pasiekimus ir laimėjimus. Jei mes darome tai, kuo didžiuojamės, akimirka stabtelėkime ir pasidžiaukime tuo, nuoširdžiai pagirkime save už tai, pasimėgaukime šiuo patyrimu. Kaip vertiname savo pasiekimus, tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Jei lauksime pripažinimo iš kitų žmonių, jausimės nusivylę, jei kiti mūsų neįvertins ir nepagirs. Verta prisiminti, kad kiekvienas labiausiai susirūpinęs tik savimi.

2. Priminkime sau, kad save mylime. Kai kurie psichologai siūlo labai paprastą pratimą, kuris yra grindžiamas savitaiga. Galbūt kai kurie iš mūsų turime skeptišką požiūrį į pratimus, grindžiamus savitaiga, tačiau nepamėginę nesužinosime, kaip jie veikia. Galime sau sakyti tokias frazes:

• „Aš myliu ir vertinu save tokį (tokią), koks (kokia) esu“. 
• „Kaip žmogus aš išlieku vertingas, ir tada, kai klystu, ir tada, kai man nesiseka“. 
• „Aš leidžiu sau būti savimi“. 
• „Mano gyvenimą SAUGO Dievas ir aš kiekvieną valandą, kiekvieną dieną puoselėju savyje ramybę, saugumą, santarvę ir meilę.” 

Galime sugalvoti tokias frazes, kokių norime ar kokių mums reikia. Galime jas kartoti visada, kada tik norime. Veiksmingiausios tos frazės, kurios kyla iš mūsų pačių ir yra asmeniškai mums reikšmingos ir prasmingos. Jei save mylėsime ir vertinsime, mes drąsiau bendrausime su kitais. Mes nebijosime, ką kiti pagalvos apie mus, ar jie priims ir, ar supras mus, ar pritars mūsų idėjoms, kalboms ir darbams. Kai mes patys save mylime ir vertiname, nepriklausomai nuo to, ką apie mus galvoja ar kalba kiti, tada mes patys sau tampame emocinė atrama ir jos nereikia ieškoti išorėje.

3. Prisiminimai, kurie sužadina meilės ir gerumo jausmus. Labai vertinga prisiminti, kaip jaučiamės mylėdami. Tai gali būti meilė vaikui, seneliui, gyvūnui. Prisiminkime akimirkas, kai grožimės saulėlydžiu, banguojančia jūra, kalnais ar kitu kraštovaizdžiu. Tai yra tokios akimirkos, kai jaučiame nuostabų gerumą, ryšį su supančia aplinka ir mus užplūsta besąlyginės meilės jausmas. Pamąstykime apie tai ir pastebėkime:

• Kaip tada jaučiamės? 
• Kokie pojūčiai kyla mūsų kūne? 
• Ką mes tada galvojame apie save ir kitus žmones? 
• Kaip įsivaizduojame savo ateitį?

4. Įkvėpimas. Pamąstykime apie tai, kas mums yra tikra, lengva ir malonu? Kas mums kelia ūpą ir įkvepia norą gyventi? Galima tai užsirašyti. Šį sąrašą galima visada papildyti. Kuo ilgesnį jį turėsime, tuo mums bus geriau. Galėsime juo pasinaudoti, kai atrodys, jog niekas nedžiugina.

5. Atsipalaidavimas ir laisvė. Liaukimės kovoti, būti įsitempę ir planuoti iki smulkmenų. Atsipalaiduokime ir įsileiskime meilę į savo gyvenimą. Kiekvieną akimirką ji yra su mumis. Galbūt neleidome jei atsiskleisti, tada dabar pats laikas leisti jai skleistis ir gydyti mus. Kaip tai padaryti? Galime pasitelkti savo vaizduotę ir kasdien po kelias minutes įsivaizduoti, jog esame mylintys ir mylimi. Galime įsivaizduoti, kaip meilė ir gerumas plūsta į mus ir iš mūsų į kitus žmones. Galime pabūti šioje tėkmėje: imu ir atiduodu; imu ir atiduodu…. Tai kaip tekantis vanduo; neužlaikyti jo, o leisti jam tekėti. Galima mintyse ar garsiai taip pat kartoti ir frazes, kurios buvo paminėtos anksčiau, kalbant apie savitaiga arba galime jas kartoti tokias, kokios savaime kyla vaizduotės metu. Galime eksperimentuoti ir atrasti sau labiausiai tinkantį būdą.

6. Leiskime mus mylėti kitiems. Galbūt ši frazė skamba keistai, bet ar tikrai mes leidžiame kitiems mus mylėti? Mažų mažiausiai dažnai mes norime, kad kiti mus mylėtų taip, kaip mes norime, o ne taip, kaip jie gali mus mylėti. Pripažinkime, kad kartais norime iš kitų daugiau nei jie gali mums duoti ir ne visada pasitenkiname tuo, ką jie mums duoda. Dėl to galime jaustis nemylimi. Mes negalime savęs mylėti, jei neleidžiame kitiems mus mylėti. Mažai tikėtina, kad išmoksime mylėti save, jei nebendrausime su kitais. Bendraudami su kitu, nesirūpinkime, ar paliekame gerą įspūdį apie save. Iš tikrųjų būkime su kitu žmogumi, skirkime jam (jai) visą dėmesį, su juo (ja) atvirai kalbėkime, nuoširdžiai klausykime, nuoširdžiai atsakykime. Mėgaukimės, domėkimės žmogumi ir nieko nesitikėkime mainais, nes ir patys to paties iš kitų norėtumėme. Tik priimdami kitus ir būdami priimti, atleisdami ir paleisdami, mylėdami ir būdami mylimi – galime išmokti mylėti ne tik kitus bet ir save.

Taigi leisdami gyvenimui tekėti savo vaga, mes galime patirti daugiau nei tikimės. Kuo daugiau pasitikime gyvenimu (jaučiamės atsipalaidavę), tuo dosniau jis mus apdovanoja. Taip ugdome savo intuityvųjį žinojimą ir einame prie to, kas iš tikrųjų prasminga ir tikra.