Nuoskaudos mums tokios įprastos, kad retai atrodo, jog tai negeras dalykas. Kai kas nors mums pakenkia (ar bent taip manome), atrodo natūralu nuo skriaudiko užsidaryti, atsitverti siena. Tampame teisėjais, nepriimančiais jokios apeliacijos.

Kai skundžiamės kitiems, kaip nukentėjome (taip vis guodžia­mės draugams), jie paprastai mus palaiko. Su mumis pasielgta negražiai ir turime teisėtą priežastį pykti ant savo skriaudikų – jų nekęsti. Juk mums prikiaulino ir verta juos išguiti iš savo gyvenimo, jeigu nenorime vėl nukentėti. Taip apsidrausime, tačiau didžiule kaina, apie kurią nė nenutuokiame. Taip pat nesuvokiame, kad laikydami nuoskaudą darome tai, ko stengiamės išvengti: kenkiame sau.

Kiekviena laikoma nuoskauda širdyje surambėja. Tai mus apsunkina ir trikdo mūsų ryšį su gyvenimu. Kai gyvenime atsiras kas nors nauja ar nuostabu, negalėsime to priimti. Nuoskauda yra nedidelė laikrodinė bomba, kelianti baimę, nuodijanti mūsų jausmus kitiems, žadinanti nepasitikėjimą ir neleidžianti pastebėti daug gėrio.

Be to, svarbu suvokti, kad čia veikia ir savaime išsipildančios pranašystės principas. Jeigu apie ką nors mąstysite, to tikėsitės ir įsivaiz­duosite tai vykstant, spėkite, kas atsitiks – tai ir prisišauksite. Gal­vodami apie kitų padarytas skriaudas neišvengiamai pritraukiame tokią patirtį, ir netrukus atrodys, kad pasaulis pilnas apgavikų ir piktadarių, trokštančių jus nuskriausti. O iš tiesų jums pakenks iš pažiūros nekalta jūsų nuoskauda. Ji bus apribojusi jūsų mąstymą ir užtraukusi bėdą.

Kaip laikome nuoskaudas

Nuoskaudas laikome keliais būdais. Pirma, apie jas mąstydami. Tada nuoskauda atrodo svarbi ir įsitvirtina gyvenime. Manome, kad skriaudiką ignoruojame, su juo nebendraujame, bet mąstydami apie jį ir jo padarytą skriaudą iš tiesų jam skiriame daug dėmesio. Taigi jis kasdien su mumis, labai arti.

Antra, nuoskaudą stiprina klaidingas įsitikinimas, kad ji neža­linga. Jau kalbėjome, kad iš pažiūros nekalta nuoskauda visada vei­kia nuskriaustąjį.

Trečia, nuoskaudą maitina tikėjimas, kad ji pagrįsta ir turime teisę ją laikyti, o atleisti kvaila. Nesuprantame, kaip galėtume gy­venti be nuoskaudų, kurios mus apsaugo. Iš tiesų verta pamąstyti, kaip gyvename su jomis.

Nesąmoningos nuoskaudos

Patikėkite, įmanoma laikyti nuoskaudą to nesuvokiant. Daugelis žmonių nesupranta savo jausmų. Nesupranta ir savo reakcijos tą akimirką, kai kas nors atsitinka. Klaidingai supranta pasakytus žo­džius ir nuleidžia juos negirdomis. Iš pažiūros atrodo, kad jie nieko neima į širdį, tačiau iš tiesų įsižeidžia tylomis, nesąmoningai. Nelai­mei, tai atsitinka labai greitai ir žmogus nespėja suvokti situacijos. Jis gali tik pajusti nuoskaudą ar nemalonumą. Galbūt supranta, kad užsisklendė, tačiau apie šią situaciją daugiau negalvoja. Vėliau prisiminę žmogų, su kuriuo kilo toks konfliktas, ir ne­suvokdami, kaip nuoskauda griauna santykius, galime prisigalvoti priežasčių vengti to žmogaus draugystės. Gali pasirodyti, kad mums su juo neįdomu ar kad jis pasidarė nuoboda. Tiesiog nenorime jam paskambinti. Tad šitaip nesąmoningai laikome nuoskaudą. Kaip ašaka gerklėje nuoskauda įstringa širdyje ir mintyse ir trik­do bendravimą su žmogumi, kuriam ją jaučiate.

Norite gyventi be nuoskaudų? Atlikite šį pratimą. jis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprastas, bet jei nuoširdžiai jį darysite, suprasite, kad jis  nėra toks jau ir paprastas. Jis didins Jūsų suvokimą, kuris labai svarbus norint kiekvienam žmogui keistis.

pirmas žingsnis: surašykite asmenis, kuriems jaučiate nuoskauda

Sąrašas gali nustebinti, tačiau neverta dėl to nerimauti. Tik surašy­kite visus, kas ateina į galvą.

antras žingsnis: surašykite, kaip kiekvienas žmogus jus įskaudino

ši dalis taip pat stulbinanti. Gali pasirodyti, kad tą pačią kiaulystę jums padarė daug žmonių ne po vieną kartą. Paskui pastebėsite, kad jus verčia užsisklęsti daugybė dalykų. Rašydami savęs ir kitų žmonių nesmerkite. Tik viską surašykite. Dabar tiriate.

trečias žingsnis: parašykite, kaip ilgai laikote nuoskauda

Tai irgi įdomu. Kai kas atranda, kad nuoskaudą laikė 20 metų, kitas — tik kelis mėnesius ar dienas. Pastebėkite savo įprotį įšaldy­ti laiką ir veiksmą. Ilgai laikydami nuoskaudą netiesiogiai sakome sau, kad niekas nesikeičia — neaugame nei mes, nei kiti; tai, kas buvo svarbu anksčiau, taip pat svarbu ir dabar.

ketvirtas žingsnis: nuoskaudų ištaisymas

Paklauskite savęs: ko reikėtų, kad nuoskauda praeitų? Pamąs­tykite. Atsakymas gali neateiti į galvą iš karto. Kantrybės. Vis grįžkite prie šios pratimo dalies ir anksčiau ar vėliau sprendimą rasite.

Paklauskite savęs, ar iš savo įžeidėjo norėtumėte paprašyti to, ko jums reikia. Jei taip, kuo greičiau paprašysite, tuo geriau bus. Kuo ilgiau apie tai galvosite, tuo mažiau tikėtina, kad tai atliksite. Gali paaiškėti, kad šis žmo­gus nesupranta, kodėl jūs įsižeidėte (ar net nenutuokia, kad jus įskaudino). Jis galbūt tik jautė jūsų atsiribojimą, kuris jį trikdė. (Sis žingsnis vieniems gali būti lengvas, o kitiems neįveikiamas. Tačiau nerimauti neverta. Nėra gyvybiškai būtina jį atlikti, vis dėlto jis gali būti labai naudingas.)

Vieno žmogaus nuoskaudų sąrašas trumpas, kito — labai ilgas. Kai kuriems viena nuo­skauda per dieną gali būti per daug, kitiems — per mažai. Jeigu ši užduotis per sunki, atlikite tiek, kiek pajėgiate. Išsivadavus iš tam tikros nuo­skaudos, kartu gali dingti ir kelios kitos.

Parengta pagal Brenda Shashana  „pykčio dieta“.