Ar meilė sukelia skausmą? Tikriausiai, vieni iš mūsų, kurie yra labiau sentimentalūs, sutiktų, kad meilė skaudina, kiti, kurie yra labiau linkę vadovautis protu, tuo suabejotų. Ir kas gi yra teisus, o kas klysta?

„Sudaužytos širdies“ sindromas

Tikriausiai, ne vienam ir ne kartą teko girdėti, o gal ir pačiam (pačiai) ištarti tokius žodžius: „plyšta iš skausmo širdis“ arba „jis (ji) sudaužė mano širdį“. Kad ir kaip puikiai sugebėtumėt kontroliuoti savo jausmus, ir aplinkiniai net nesuprastų, ką iš tikrųjų jaučiate, tačiau plakanti širdis primena, kad „galite apgauti kitus, bet ne save pačius“ . Ir iš tiesų, kai išsiskiriate su mylimu žmogumi, labai skauda širdį, ir visai ne perkeltinę, o tiesiogine šių žodžių prasme.

Ne vienas iš mūsų prisimename sutuoktinių iš Pensilvanijos valstijos istoriją, kuri byloja apie dviejų žmonių meilę ir negalėjimą gyventi vienas be kito. Šie sutuoktiniai kartu išgyveno 65 metus ir mirė tą pačią dieną. 87 metų Marjorie Landis po ilgos ligos mirė ligoninėje. Paskutinėmis moters gyvenimo minutėmis šalia buvo jos vyras, 89 metų Džeimsas Lendis. Po pusantros valandos vyrui pasidarė bloga, ir jis mirė nuo širdies priepuolio. Prieš keletą metų mokslininkų grupė iš Džono Hopkinsono universiteto (ang. John Hopkins university) teigė, kad ūmus emocinis skausmas retais atvejais gali būti net mirtinas, nes turi stiprų neigiamą poveikį žmogaus širdžiai. Medicininiais terminais kalbant tai vadinama „streso sukelta kardiomiopatija“, o spaudoje kartais tai vadinama „sudaužytos širdies sindromu“. Be to, Mičigano universitete (ang. University of Michigan) atliktas tyrimas atskleidė, kad mūsų smegenys į įsiskyrimą reaguoja tokiu pat būdu, kaip ir į patiriamą fizinį skausmą. Klinikinė psichologė Susan Heitler teigia, kad emocinis skausmas, kurį sukelia sugriuvę santykiai, neabejotinai turi neigiamos įtakos fizinei sveikatai.

 

Kai santykiai sugriūva

Kaip sunku patikėti, kad santykiai baigėsi… Ne, tai negali būti tiesa… Nesinori tuo tikėti net tada, jei santykiai buvo keliantys skausmą, net jei jie buvo sunkiai pakeliami. Vien tik pagalvojus apie tai, kad reikės gyventi be jo (jos) pasidaro labai liūdna ir skaudu.

Tiesa yra ta, kad vienas iš jūsų ilgiau nebenori šių santykių tęsti. Jūs suprantate, kad tai pabaiga, bet galvoje sukasi mintys nuo „nepalik manęs“ iki „gerai, aš pasiduodu“. O namuose viskas primena jį (ją): vonioje esantis dantų šepetukas, kėdė ant kurios sėdėdavo, kai valgydavote pusryčius ar vakarienę, puodukas, iš kurio gerdavo kavą, maisto produktai, kuriuos mėgdavo, skambanti jo (jos) mėgstamiausia daina, savaitgaliai, kuriuos leisdavote kartu, atostogos prie jūros… Tikriausiai, kartais pagalvojate: „daugiau tokio sūrio nėbepirksiu… Jo (jos) dantų šepetuką išmesiu, juk vis tiek jo nebereikia… o puodelis, ką su juo daryti? Gal sudaužyti… juk šukės laimę neša…“ Jūs galite net baldus namuose kitaip perstatyti, kad tik mažiau jį (ją) primintų. Nepaisant nieko, jūs nenorite (negalite) jo (jos) ir pamiršti… O jis (ji) daugiau jums nebeskambina, neberašo žinučių, o jų taip trūksta… Telefonas, tarsi būtų netikėtai sugedęs, tyli ir tyli… Jūs kartais net patikrinate, ar tik nepraleidote jo (jos) skambučio ar žinutės. Pagalvojate sau: „gal neišgirdau“, nors klausa ir nesutrikusi ir puikiai viską girdite. Bet gal ir neišgirdote….Deja, telefonas nebylus… Jūs ištrinate jo (jos) telefono numerį ir sau pasakote: „na ir gerai, tegul neskambina… tegul nerašo… išgyvensiu“. Taip, tai – pabaiga, bet vis tiek sunku tuo patikėti ir dar sunkiau tai priimti. Ir tai gali užtrukti ilgą laiką, kol atgausite sielos ramybę ir nepriklausomybę nuo buvusio partnerio.

Išgyvendami šį sudėtingą periodą, kuris yra vienas iš sunkiausių patyrimų žmogaus gyvenime, Jūs galite praeiti per tam tikras sielvartavimo (gedėjimo) stadijas. Skirtingi psichologai išskiria ne vienodą „sudaužytos širdies“ stadijų skaičių, tačiau esmė išlieka ta pati – tai sukelia skausmą ir sielvartą, kurio įveikimas yra panašus visiems žmonėms. Toliau ir pažvelgsime į tai, kas vyksta patyrus išsiskyrimą su mylimu žmogumi.

 

Sužeista širdis: sielvartavimo stadijos  

1. Desperacija ieškant atsakymų. Pačioje pradžioje po išsiskyrimo su mylimu žmogumi, negalite suprasti, kas atsitiko, todėl galite neracionaliai mąstyti ir netinkamai elgtis. Vis prisimenate žodžius, kuriuos buvęs (buvusi) sakė skirtingu metu, bandote atrasti sąsajas tarp pasakytų žodžių ir išsiskyrimo priežasčių. Tie žodžiai aidi galvoje, net regite tą vietą, kurioje ir kada taip buvo pasakyta, prisimenate, ką tuo metu jautėte ir kaip atrodėt jūs ir jūsų partneris (partnerė). Ir šie prisiminimai nuolat sugrįžta… Ir vis kyla tas pats klausimas „kodėl“? Todėl galite mąstyti ir kalbėti tik apie savo skausmą ir sumaištį, kurią išgyvenate, bet iš tiesų stengiatės suprasti, kas atsitiko. Dėl šios priežasties galite klausinėti savo draugų, bendradarbių ar pažįstamų žmonių, kodėl su jumis taip pasielgė, kodėl išsiskyrėte, kodėl jus išdavė, kodėl jus paliko, kodėl… kodėl… kodėl taip… Ir visai nesvarbu, kad kiti taip pat nežino atsakymo, bet jūs vis vien beviltiškai bandote atrasti atsakymą į klausimą „kodėl“? O kiti tik kilsteli pečius, palinksi galva, dar kažką ir pasako, o patys sau galvoja: „ir kiek gi galima apie tai…“, „juk jau kalbėjom…“, „dar jo (jos) nepamiršo…“. Ir tikrai nėra taip jau lengva pamiršti ir negalvoti, juk mintys pačios veržiasi į galvą…

2. Neigimas. „To negali būti“. „Tai negalėjo atsitikti“! Tai buvo jūsų pasaulis, tai buvo jūsų gyvenimas, kurio šiandien nebėra. jums sunku priimti, kad tai baigėsi. Jūs atidedate išsiskyrimo sielvartą, nes jį patirti skaudu. Tokiu būdu laikinai pabėgate nuo savo sielvarto Ir jį pakeičiate nerealiomis viltimis ir fantazijomis apie tai, kad santykiai vis dar gali būti atkurti. Ir kad vėl bus viskas taip, kaip buvo…

3. Derybos. Jūs galite padaryti bet ką, kad tik nereiktų pripažinti, jog santykiai baigėsi. Galite pažadėti sau, Dievui, likimui ar dar kam nors, kuo tikit ir pasitikit, kad būsite geresni nei buvote; skirsite daugiau laiko, dėmesio, švelnumo savo partneriui (partnerei); viską, kas buvo blogai, ištaisysite ir padarysite taip, kad būtų gerai… Mintis, kad toliau reiks gyventi be jo (jos) yra labai skausminga ir nepriimtina, todėl bet kokia kaina siekiate susigražinti savo buvusį (buvusią). Žinoma, tokios mintys nėra logiškos. Jūs kabinatės už bet kokios vilties, kad tik galėtumėte apsaugoti save nuo suvokimo apie praradimą. Atrodo, kad tik jūs ir tik jūs esate atsakingi už sugriuvusius santykius. Taigi sunkiausia šioje stadijoje neprarasti budrumo ir suvokti, kad abu partneriai atsakingi už santykius ir jų pabaigą.

4. Atkrytis. Kadangi skausmas yra labai nepriimtinas, jūs galite bandyti įtikinėti savo buvusį (buvusią) pabandyti dar kartą (tai gali būti ne pirmas išsiskyrimas su šiuo partneriu (partnere)). Tokiu būdu laikinai atidedate išsiskyrimo skausmą. Labai gaila, tačiau nepaisant didžiausių jūsų pastangų, jūs vienas (viena) nesugebėsite išlaikyti santykių. Šioje stadijoje galite daug kartų bandyti susigrąžinti buvusį partnerį (buvusią partnerę), kol anksčiau ar vėliau suvoksite, kad visgi atėjo metas jį(ją) paleisti.

5. Pyktis. Iš tiesų galite net nesuprasti, kad jaučiate pyktį. Taip atsitinka dėl to, kad nežinomybė, atsiradusi po santykių nutraukimo, sukelia jausmų sąmyšį. Tuomet sunku suvokti, ką iš tiesų jaučiate. Kai esate pajėgūs pažinti ir pripažinti savyje esantį pykčio jausmą, jis gali suteikti daug energijos. Tada galite suprasti, kad esate verti iš santykių gauti kur kas daugiau nei turėjote. Priklausomai nuo jūsų temperamento, šeimoje egzistuojančių nuostatų, gyvenimo aplinkybių ir santykių nutrūkimo ypatumu, galite pykti ant savo buvusio partnerio (buvusios partnerės), galite pykti ant netinkamai susiklosčiusių situacijų, galiausiai galite pykti ir ant savęs. Visgi gera žinia šioje situacijoje yra ta, kad pyktis, nesvarbu į ką jis nukreiptas, suteikia energijos ir gyvybingumo. Tuomet jūsų pasaulis, kuris buvo tarsi apmiręs po mylimo žmogaus praradimo, pradeda keistis. Net jei pykstate ir ant savęs, tai yra sielvarto proceso dalis, kuri yra neišvengiama, jei tik įsisąmoninate tai, kas vyksta su jumis ir jūsų gyvenimu. Sielvartas dėl praradimo yra normali ir būtina susidorojimo su patirta trauma dalis. Tai reiškia, kad vyksta susidorojimo su patirta psichologine trauma procesas, kurio metu leidžiate sau pajusti pakankamai intensyvų vidinį diskonfortą, leidžiantį suvokti, kokie iš tikrųjų buvo buvę santykiai. Be to, tai atveria naujas galimybes ir pokyčius, jei tik esate pasirengę paleisti praeitį.

6. Tarpons priėmimas. Tai yra priėmimo rūšis, atsirandanti pačioje pradžioje, ir yra labiau panaši į pasidavimą. Jūs priimate santykių pabaigą ne dėl to, kad norite ją priimti, bet dėl to, kad reikia ją priimti, nes suprantate, kad kitaip nebus. Po truputį pradedate suvokti, kad nėra gerai laikytis įsikibus buvusių santykių, kurių nebėra, todėl galite jausti stiprų liūdesį ir skausmą. Be to, esate pakankamai sąmoningi, ir gebate pripažinti, kad buvimas kartu, kad ir kaip būtų skaudu, jau baigėsi.

7. Kitur nukreiptos viltys (ang. Redirected Hope). Šioje stadijoje galite į viską pasižiūrėti iš platesnės perspektyvos. Tai, kas buvo – liko praeityje. Jūs buvote labai palaužt sugriuvusių santykių, todėl jums buvo sunku paleisti buvusį partnerį (partnerė), nes kažkur giliai turėjote slaptą viltį, kad „gal kas pasikeis…“, „o gal dar…“. Stiprėjant priėmimui, kad įvyko tai, kas įvyko, taip, kaip įvyko ir kad jau nieko nebepakeisite, galite paleisti savo slaptas viltis, kurios buvo susijusios su buvusiais santykiais ir galite suvokti, kad jums visai gerai ir be buvusio partnerio (buvusios partnerės) ir jūs galite be jo (jos) gyventi toliau. O neretai prisiminus tai, ką teko patirti, darosi keista, kad taip stengėtės išlaikyti buvusių santykių „šukes“, ir net apima palengvėjimas, „kaip gerai, kad viskas baigėsi“.

Šios stadijos, pasireiškiančios po bet kurio trauminio patyrimo, įskaitant ir išsiskyrimą, gali būti nebūtinai tokia tvarka, kaip yra aprašyta. jos gali pasireikšti skirtinga eilės tvarka, gali pasireikšti vienu metu. Tai reiškia, kad dienos bėgyje galite patirti daug įvairių jausmų nuo pykčio ir liūdesio iki priėmimo ir susitaikymo. Įveikos procesas gali tęstis kelis mėnesius. Kiekvienas žmogus sielvartauja savaip. Sielvartavimo trukmė taip pat priklauso nuo buvusių santykių trukmės ir jų kokybės bei paties žmogaus noro ir pastangų atsitraukti nuo to, kas jau baigėsi. Tai kažkas panašaus į užvertas duris, į kurias per ilgai žiūrėdami galite nepamatyti atviro lango, nes vis laukiate, kad durys atsivertų. Kartais tenka ir langą patiems atsidaryti, o kartais prireikia ir kitų pagalbos, kad padėtų išeiti iš vidinio kalėjimo ir galėtumėte laisvai įkvėpti daugiau šviežio oro ir kvėpuotumėte pilnais plaučiais.

Šis kelias yra gana skausmingas, bet kito kelio nėra. Tik praėjus šiuo keliu galima išsilaisvinti iš praeities ir tapti emociškai brandesniais ir atsparesniais kitoms patirtims. Tada jau galima pradėti kurti ir naujus santykius su kitu žmogumi.